Gyvatvorė – sodo puošmena, atstojanti tvorą

2014-04-25

Gyvatvorė – tai linijinis medžių ar krūmų želdinys, kuriame augalai vienas nuo kito sodinami labai mažu atstumu. Pagal savo aukštį gyvatvorės yra skirstomos į žemas (0,5–1 m), vidutines (1–1,5 m) ir aukštas (daugiau nei 2 m). Žemesnės negu pusės metro gyvatvorės dažniausiai būna naudojamos takelių, vejų ar gėlynų riboms žymėti. Jei norite originaliai ir itin estetiškai apsitverti savo sklypą, tačiau nemėgstate klasikinių tvorų, puikiausias sprendimas jums yra gyvatvorė. Jos ypač išpopuliarėjo dar 18 a. pr. Prancūzijoje, kai intensyviai buvo pradėti veisti parkai, susidomėta peizažine dendrologija. Bajorai, didikai bei stambūs žemvaldžiai mėgdavo savo valdas užsodinti gyvatvorėmis, o jos savo ruožtu buvo užuovėja, kuri saugodavo plunksnuočius (kurapkas, fazanus ir kitokius paukščius).

Gyvatvorių tipai

Pagal formą gyvatvorės įprastai yra skirstomos į laisvai augančias ir kerpamas, t. y. formuojamas. Dažniausiai kerpamos žemaūgės gyvatvorės, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai itin aukštos gyvatvorės taip pat būna formuojamos kruopščiai ir originaliai. Jei gyvatvorė yra suaugusi iš gražiai žydinčių medžių arba krūmų, mezgančių dekoratyvius vaisius, ji karpoma kiek rečiau, kadangi itin dažnai karpymas pablogina derėjimą. Ypač tvirtos ir patikimos yra nepraeinamos gyvatvorės, kurios gaunamos surišus ar suauginus medžių bei krūmų ūglius, augančius iš kelmų. Puikią apsaugą suteikia ir karpomos gyvatvorės, kadangi jos gali būti tokios tankios, kad pro jas sunku pralysti net ir patiems smulkiausiems gyvūnams.

Labai tanki ir nepralaidi gyvatvorė yra ypatinga tiek dėl saugumo, tiek ir dėl estetinio grožio. Ją galima išauginti į vieną eilę susodinus tas medžių veisles, kurios lengvai suauga šakelėmis (pavyzdžiui, gudobeles). Atstumai tarp tokių augalų turi būti labai maži: 15–20 cm. Iš karto prieš sodinimą arba pirmaisiais augimo metais medeliai nugenimi virš žemės paliekant vos 10 cm aukščio ūglius. Kitą pavasarį ant šakelių pasirodžius ūgliukams jie vėl genimi, paliekant tik pačius stipriausius ir tik tuos, kurie yra išsidėstę būsimos gyvatvorės plokštumoje. Visi kiti nukreipiami 40–50 laipsnių kampu į horizontą, perkryžiuojami su kaimyninių augalų ūgliais, jų sujungimo vietoje įpjaunama žievė. Šis metodas padės šakelėms greičiau suaugti vienai su kita. Ūglių viršūnėles virš sujungimo vietos reikia nukirpti pagal liniją, lygiagrečią dirvos paviršiui. Kitais metais tokia pati procedūra kartojama. Tokiu būdu vos per keletą metų galima išgauti tankią ir nepralaidžią gyvatvorę.

Sodinimas

Norint, kad jūsų pasodinti augalai puikiai vystytųsi, prieš sodinukų sodinimą būtina gerai paruošti dirvą. Tai reikėtų daryti rudenį, iš kart po to, kai pagelsta medžių lapai. Įprastai gyvatvorės projektuojamos išilgai. Pagal ištemptą virvę iškasamas 40–60 cm gylio griovys. Jo plotį lemia sodinamų eilučių kiekis. Vienos eilės gyvatvorei reikia 50–60 cm pločio, o dviejų – 80–100 cm ar net platesnio griovio. Į dugną reikia pripilti iš viršaus nukastos žemės (kadangi ji žymiai derlingesnė), taip pat pridedama komposto, mėšlo ar durpių. Nepamiškite, kad jei sodinate spygliuočius (ypač baltegles arba kėnius), mėšlu tręšti negalima.

Augalai turi būti sodinami taip, kad jų šaknų kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi arba net 1–2 cm giliau. Sodinukų išdėstymui įtakos turi eilučių kiekis, augimo greitis bei pasodintų šaknų vystymosi charakteristika. Augalai, kurie auga greitai, sodinami rečiau, lėtai augantys – tankiau. Gyvatvorę sodinant viena eile tarp sodinukų paliekami 20–25 cm tarpai, dviem eilėmis – 30–50 cm, o trimis – 30–60 cm. Pasodintiems augalams reikia atramos: išilgai eilės 35 cm aukštyje įtvirtinkite ilgą lentą ir į ją atremkite augalus. Vienos eilės gyvatvores galite sodinti iš augalų su tankiomis šakelėmis, duodančių daug ūglių, pavyzdžiui, lanksvų, gudobelių, alpinių serbentų ir pan. Gyvatvores iš dviejų ar daugiau eilių geriausia sodinti iš augalų su „puriomis” šakomis, pavyzdžiui iš geltonosios akacijos, šaltalankio ir pan.

Geriausia į gyvatvores būtų sodinti 2–3 metų sodinukus, o jei tai spygliuočiai, sodinukai turėtų būti kiek brandesni – 3–4 metų. Suaugę augalai naudojami tik gyvatvorėms iš itin lėtai augančių ar vertingų skiepytų spygliuočių bei krūmų – alyvų, rožių ir pan.

Gyvatvorių priežiūra

Gyvatvorė puoš jūsų aplinką ir atliks tvoros funkciją tik tada, kai bus reguliariai ir teisingai prižiūrima. Augalus pasodinus pirmaisiais metais būtina juos reguliariai laistyti, ravėti, purenti žemę. Pagrindinė paaugusios gyvatvorės priežiūra, be abejo, yra jos genėjimas. Kadangi daugelis medžių yra labai plastiški, galite augalams suteikti bet kokią norimą, originalią, netikėtą formą. Daugiau pasipraktikavus, tikrai pavyks imtis net ir figūrinio gyvatvorės karpymo. Be abejo, nereikia, pamiršti, kad yra ir tokių augalų, kurių ganėti ir kirpti nerekomenduojama, pavyzdžiui, genima pušis ima džiūti, lūžta nuo sniego svorio. Augalai, kurie turi retą ir kuplų vainiką netinkami formavimui. Daugumą lapuočių krūmų galima kuo puikiausiai genėti bei karpyti.

Pirmasis gyvatvorės genėjimas turi būti atliktas praėjus dvejiems metams po pasodinimo. Įprastai augalai genimi rudenį, kai medžiai numeta lapus. Galima tai daryti ir vasarą: keletą kartų pakerpant iš šonų ir nukerpant viršūnes. Reguliarus genėjimas būtent šiltuoju metų laiku paskatina naujų ūglių augimą gyvatvorės apačioje ir neleidžia jai išretėti. Pirmasis vasarinis genėjimas atliekamas birželio pradžioje.

Karpant gyvatvorę reikia išilgai visos eilės ištempti virvę ir karpyti pagal ją. Kiekvienais metais virvė pakeliama 4–6 cm, iki tol, kol bus pasiektas jūsų norimas gyvatvorės aukštis. Neretai dėl neteisingo genėjimo gerai auga tik viršutinė krūmų dalis, o apatinė tarsi apmiršta. Tokioms gyvatvorėms reikėtų suteikti kūgio arba trapecijos formą, siekiant kad jų šoninių pusių nuožulnumas būtų apie 70 laipsnių. Be to reikia nepamiršti išpjauti sausas ir ligotas šakas, mažai besišakojančius ūglius.

Rudenį nukritusius lapus sugrėbkite ir kompostuokite, vėliau jais galėsite patręšti ir pačią gyvatvorę. Pasirūpinkite pavasariniu ar vasariniu tręšimu azoto trąšomis – jos paskatins naujų auglių augimą.

Nuotrauka: flickr.com

« Grįžti